Lęšiukas

Lęšiukas, lens, skaidrus, jaunystėje minkštos konsistencijos kūnas, savo forma primenąs išgaubtą lęšį (11 pav.). Akyje lęšiukas guli už rai­nelės, užpakaliniu paviršiumi atsirėmęs į stiklakūnio priekinėje dalyje esantį įdubimą. Labiausiai iškilę priekinio ir užpakalinio lęšiuko pavir­šiaus taškai vadinami lęšiuko poliais, polus anterior et posterior lentis. Abu polius jungia 3,6 mm ilgio lęšiuko ašis, axis lentis, ekvatorius, aequator lentis. kurio skersmuo apie 9 mm. Prie lęšiuko ties ekvatoriumi pri­sitvirtina juostinės skaidulos lęšiuko pasaitėliais, fibrae zonularis, kurio dalis patenka į lęšiuko kapsulę prieš ekvatorių, o kita dalis — už ekvatoriaus. Tarp jų susidaro tarpas, spatia zonulares, kuris užpildytas skysčių. Kiti skaidulų galai prisitvirtina prie krumplyno rato, sudarydami krumplyninį raištį, zonula ciliaris. Lęšiuką dengia kapsulė, capsula lentis, t. y. la­bai plona, elastinga, homogeninė plėvelė. Priekiniame paviršiuje kapsulė storesnė, po ja yra epitelinis sluoksnis, epithelium subcapsulare, sudarytas iš kubinių celių. Artėdamos prie lęšiuko ekvatoriaus, celės tįsta, palinksta į priekį, o jų branduoliai atitolsta nuo kapsulės. Ties ekvatoriumi epiteliocelės, virsta skaidulomis, sudarydamos vieną sluoksnį. Skaidulos, sudary­tos iš vienos meridianinės celių eilės, jungiasi į radialines plokšteles. Suaugusio žmogaus lęšiuke tokių plokštelių yra daugiau kaip du tūkstan­čiai. Kiekvienoje plokštelėje vėliau susidariusios skaidulos gula ant pirmesniųjų. Lęšiukas auga visą gyvenimą, senosios jo dalys centre susispau­džia, lęšiukas storėja, sunkėja. Sulaukus 25—30 metų, jau išsiskiria lę­šiuko branduolys, nucleus lentis, kuris, žmogui senstant, didėja ir kietėja (12 pav.). Kinta ir lęšiuko spalva. Naujagimio lęšiukas skaidrus, vėliau įgauna gelsvą atspalvį. Lęšiukas neturi nervų ir kraujo indų, jį difuziškai maitina vandeningas skystis, esantis akies kamerose.