Refrakcijos tyrimas

Klinikinės refrakcijos pavidalas ir laipsnis nustatomi tiriant subjektyviai ir objektyviai.

Subjektyvus refrakcijos tyrimas. Jis pagrįstas regėjimo aštrumo nustatymu pagal tiriamojo atsakymus. Tiriama kiekviena akis atskirai. Jei, ištyrus regėjimo aštrumą, jis yra 1,0, bus taisyklinga refrakcija (emetropija) arba toliaregystė (hipermetropija). Tuomet liepiame žiūrėti per išgaubtą +0,5 D stiprumo stiklą. Jei tiriamasis su juo mato geriau arba tiek pat kaip be stiklo, jis yra toliaregis, jei blogiau, jo refrakcija taisyklinga. No­rint nustatyti toliaregystės laipsnį, išgaubto stiklo stiprumas po 6,5 D di­dinamas tol, kol regėjimas pablogėja. Pats stipriausias išgaubtas stiklas, per kurį matyti geriausiai, rodo toliaregystės laipsnį.

Jei regėjimo aštrumas yra mažesnis kaip 1,0, gali būti toliaregystė (hipermetropija), trumparegystė (miopija) arba astigmatizmas. Tuomet prieš akį dedame išgaubtą +0,5 D stiklą. Jei su juo regėjimas nepablogėja ar net pagerėja, turime toliaregystę, kurios laipsnį nustatome anks­čiau minėtu būdu. Jei regėjimas su +0,5 D pablogėja, pabandykime įgau­btą -0,5 D stiklą. Jei jis padeda, turime trumparegystę. Tuomet įgaubto stiklo stiprumą po 0,5 D didiname tol, kol tiriamasis pradeda gerai matyti. Pats silpniausias įgaubtas stiklas, per kurį matyti geriau­siai, rodo trumparegystės laipsnį.

Jei nepadeda nei įgaubtas, nei išgaubtas stiklai, priežastis gali būti astigmatizmas. Jį nustatyti subjektyviai gana sunku.

Tiriant subjektyviai, visuomet gali būti paklaidų, nes tiriamasis kartais nesupranta, ko iš jo nori, taip pat turi įtakos ir akomodacijos įtampa tiriant. Subjektyviai visai netinka tirti vaikus iki 6—7 metų, taip pat menko intelek­to žmones.

Tiksliai nustatyti refrakcija galima tik tiriant objektyviai.

Objektyvūs refrakcijos tyrimo metodai. Dažniausiai naudojamasi skiaskopija (gr. skia — šešėlis + scopeo — žiūriu).

Skiaskopuodami naudojame plokščią veidrodėlį su anga centre. Šviesos šaltinis — lempa, statoma už tiriamojo galvos iš kairės pusės. Šviesa veidrodėliu nukreipiama į tiriamojo akį, kad apšviestų vyzdį. Vyzdys nušvinta lygia raudona šviesa — gauname akies dugno refleksą. Judinant plokščią veidrodėlį aplink jo vertikaliąją ašį iš kairės į dešinę ar iš dešinės į kairę, vyzdys iš vienos pusės aptemsta, atsiranda šešėlis, kuris, toliau traukiant veidrodėlį, uždengia visą vyzdžio plotą. Ar šešėlis slenka ta pačia kryptimi kaip ir veidrodėlis (50 pav., a), ar priešinga (50 pav., b), priklauso nuo tiriamosios akies refrakcijos ir nuo stebėtojo atstu­mo nuo tiriamosios akies. Jeigu keisim tiriamosios akies refrakciją, sta­tydami prieš ją bandomuosius stiklus, arba atstumą tarp gydytojo ir tiria­mojo, tai keisis ir šešėlis. Iš pradžių jis darysis ne toks ryškus, paskui beveik visai išnyks, vėliau vėl atsiras, tik jau iš priešingos pusės. Jei šešėlis vyzdyje slinko ta pačia kryptimi kaip ir veidrodėlis, tai, pakeitus akies refrakciją, jis pradės slinkti iš priešingos pusės negu traukiamas veidro­dėlis.

Šešėlis vyzdyje judinant veidrodėlį neatsiranda tuomet, kai stebėtojo akis yra tiriamosios akies tolimiausiame gero matymo taške — tai yra svarbiausia skiaskopijos taisyklė. Skiaskopuojama dažniausiai 1 m atstumu, t. y. 1,0 D trumparegės akies toli­miausiame gero matymo taške. Jei tiriant šešėlis slenka ta pačia kryptimi, kuria traukiamas veidrodėlis, tai tiriamosios akies refrakcija (miopija) silpnesnė negu 1,0 D, emetropija arba hipermetropija. Jei šešėlis juda į priešingą pusę, tai tiriamojoje akyje miopija didesnė nei 1,0 D. Šešėlis vi­siškai neatsiranda, jei tiriamojo akyje yra 1,0 D miopijos.

Nustatę šešėlio judėjimo kryptį ir pagal ją refrakcijos pavidalą, imame minusinę ar pliusinę skiaskopinę liniuotę (51 pav.). Skiaskopinė liniuo­tė — tai specialiame rėmelyje sudėti stiprėjantys įgaubti ar išgaubti stiklai. Su liniuote keisdami tiriamosios akies refrakciją, nustatome, per kurį stiklą žiūrint šešėlis sustoja. Tai reiškia, kad dabar tiriamosios akies ref­rakciją yra 1,0 D miopija. Sudėję skiaskopinės liniuotės koreguojančio stiklo stiprumą su -1,0 D, nustatome tikrąją akies refrakciją.

Pavyzdžiui, šešėlis sustoja žiūrint pro +1,0 D stiklą, refrakcija -1,0 D +1,0 D = 0 — taisyklinga (emetropija); jei šešėlis sustojo žiūrint pro +3,0 D stiklą, vadinasi, tiriamosios akies refrakcija yra -1,0 + 3,0 D = +2,0 D, t. y. 2,0 D toliaregystė. Jei še­šėlis sustoja ties -1,0 D, tai tiriamosios akies refrakcija -1,0 D+(-1,0D)=2,0 D, t. y. 2,0 D trumparegystė.

Jei skiaskopuojame iš mažesnio negu 1,0 m atstumo, pavyzdžiui per ištiestą ranką (65 cm), tuomet reikia pridėti ne -1,0, bet -1,5 D. Galima skiaskopuoti ir įgaubtu veidrodėliu (oftalmoskopu), tik tuomet miopijos atveju šešėlis slinks į tą pačią pusę, hipermetropijos — į priešingą. Jei, traukiant veidrodėlį horizontaliai ir vertikaliai, šešėlis sustoja pridėjus tą patį koreguojantį stiklą, astigmatizmo nėra. Astigmatizmo atveju vertikalia ir horizontalia kryptimi šešėlis sustoja laikant prieš akį skirtingus stiklus.

Skiaskopijos metodu refrakciją nustatome 0,5—0,25 D tikslumu.

Tiksliai nustatyti refrakciją galima tik visiškai pašalinus akomodaciją. Tai daroma šitaip: tris dienas iš eiles du kartus per dieną lašinama 1% atropino sulfato tirpalo (vaikams iki 7 m. — 0,5%). Jei po trijų dienų skiaskopuojant refrakcija nepasikeičia, vadinasi, įvyko akomodacijos pa­ralyžius. Jei po trijų dienų skiaskopijos rezultatai skiriasi nuo pradinių daugiau negu 1,0 D, atropinizaciją tęsiame iki 7—10 d.

Atropinizacija dažniausiai reikalinga norint paralyžiuoti stiprią mo­kyklinio amžiaus vaikų akomodacija. Kadangi atropinas veikia ilgai (10 — 14 dienų), jį lašinant ir net nutraukus, vaikas negali dirbti darbo, kai reikia žiūrėti iš arti. Jaunuoliams ir vyresniems žmonėms, kurių akomodacija ne tokia stipri kaip vaikų ir spazmai retesni, akomodacijai paralyžiuoti pakanka frakcijinio 1% homatropino lašinimo. Lašiname 1% homatropiną triskart su 5 min. pertraukomis ir praėjus 45 min. po paskutinio įla­šinamo skiaskopuojame. Akomodacija visiškai atsistato po paros. Žmo­nėms, vyresniems kaip 35—40 metų, prieš lašinant vyzdį plečiančius vars­tus, reikia pamatuoti akispūdį, kad neišprovokuotume ūmaus nenusta­tytos glaukomos priepuolio.

Objektyviai refrakcija galima nustatyti ir įvairiais specialiais aparatais. Pavyzdžiui, naudojantis Hartingerio refraktometru, tinklainėje per vyzdį projektuojamos šviečiančios vertikalios ir horizontalios juostelės — ženklai. Pagal jų padėtį ir nustatoma, kokia yra tiriamosios akies refrak­cija.

Astigmatizmas tiriamas oftalmometrais.

Šiuolaikiniai refraktometru modeliai (dioptronas, oftalmetronas) re­guliuojami miniatiūriniais kompiuteriais. Pažiūrėjus per tokį aparatą tiriama akimi, tuoj pat nustatoma jos klinikinė refrakcija visuose meridi­anuose. Rezultatai pateikiami grafiškai arba recepto akiniams pavidalu.