Spalvų jutimas

Tai akies sugebėjimas justi įvairias spalvas. Asmenys, neskiriantys spalvų, netinka dirbti ten, kur reikia jas skirti.

Spalvų jutimo aparatas akyje yra kūgeliai (geltonosios dėmės centrinė duobutė). Jie jautrūs spektro matomosios dalies elektromagnetiniams vir­pesiams, t. y. tam tikro ilgio ir dažnio šviesos bangoms.

Visą regos pojūčių įvairovę galima suskirstyti į dvi grupes:

• achromatinę — žmonės mato baltą, juodą, pilką spalvas nuo pačios šviesiau­sios iki tamsiausios (žmogus junta apie 300 atspalvių);
• chromatinę — junta visas spalvas (dešimtys tūkstančių spalvų ir atspalvių).

1666 m. Niutonas praleido saulės šviesą pro trikampę prizmę ir paste­bėjo, kad šviesa sudaryta iš spalvų, kurios viena į kitą pereina per dauge­lį tonų ir atspalvių.

Baltos šviesos spektre Niutonas išskyrė septynias pagrindines spalvas: raudoną, oranžinę, geltoną, žalią, žydrą, mėlyną ir violetinę. Ilgųjų bangų spinduliai sukelia raudonos spalvos pojūtį, trumpųjų — vio­letinės. Taigi spalvos tono pojūtis priklauso nuo šviesos bangos ilgio. Už chromatinio spektro dalies ribų yra akimis nematomi infraraudonieji (ilgos bangos) ir ultravioletiniai (trumpos bangos) spinduliai.

Kiek­viena iš septynių spektro spalvų yra vienaspalvė (monochromatinė) ir kiekviena šių spalvų turi tris savybes:

• spalvos toną, kuris priklauso nuo šviesos bangos ilgio. Pavyzdžiui, oranžinė spalva, kuri yra 600 µm bangos ilgio, atrodo kitaip negu 610 µm ilgio;
• spalvos šviesumą (kiekį), kuris priklauso nuo šviesos šaltinio šviesumo;
• spalvos so­tumą (niuansą), kuris priklauso nuo baltos spalvos kiekio spalvoje. Kuo daugiau baltos spalvos, tuo pagrindinė spalva mažiau soti. Šių trijų sa­vybių įvairios kombinacijos ir duoda dešimtis tūkstančių chromatinių spalvų atspalvių.

Kiekviena spektro spalva turi papildomą spalvą, su kuria ją sumai­šius gaunama achromatinė spalva — balta ar pilka. Maišant spalvas ki­tomis kombinacijomis, gaunama tarpinio tono spalva. Visą atspalvių įvairovę galima gauti sumaišius tris pagrindines spalvas: raudoną, žalią ir violetinę. Maišant šias spalvas, galima gauti visas spektro spalvas (trichromatinė  sistema).

Spalvų jutimo fiziologija dar nevisiškai išnagrinėta. Labiausiai papli­tusi trijų komponentų spalvų jutimo (III pav.) teorija, kurią 1756 m. sukūrė M. Lomonosovas. Vėliau ją patvirtino kiti mokslininkai. Ši teorija teigia, kad tinklainėje yra trys spalvą juntantys komponentai. Šie komponentai skirtingai reaguoja į įvairaus ilgio šviesos bangas. Pirmojo tipo komponentai jautriausi ilgos bangos (raudona spalva) spinduliams ir mažai jautrūs vidutinio ilgumo (žalia spalva) bei trumpų bangų (violetinė spalva) spinduliams. Antrojo tipo komponentai stipriausiai reaguoja į vidutinio ilgio bangas (žalia spalva) ir silpniau į ilgų (raudona spalva) bei trumpų bangų (violetinė spalva) spindulius. Trečiojo tipo komponen­tus silpnai dirgina ilgos (raudona spalva) ir vidutinės bangos (žalia spalva) spinduliai, tačiau jie labai jautrūs trumpos bangos (violetinė spalva) spinduliams. Jeigu visi komponentai dirginami vienodai, žmogus mato baltą spalvą, jei jie visai nedirginami — juodą spalvą. Priklausomai nuo to, kaip dirginamas kiekvienas komponentas, žmogus matys įvairias spalvas ir at­spalvius.

Yra ir kitokių spalvų jutimo teorijų, tačiau nė viena jų nepaaiškina, kaip matome spalvas. Visos teorijos mažai dėmesio skiria regos žieviniams centrams spalvų   regėjimo   mechanizme.

Spalvų jutimo patologija. Ji gali būti įgimta ir vadinama daltonizmu (anglų chemiko J. Daltono, turėjusio spalvų jutimo defektą ir jį aprašiusio 1798 m., vardu). Įgimtas aklumas spalvoms yrą paveldimas recesyviškai. Įgimti spalvų jutimo pažeidimai būna maždaug 8% vyrų ir 0,5% moterų.

Remiantis trijų komponentų spalvų jutimo teorija, normalus spalvų jutimas vadinamas trichromazija, o tokie žmonės — normaliais trichromatais.

Spalvų jutimas gali būti anomalinis (anomalinė trichromazija) arba žmogus gali nejusti vienos iš trijų spalvų (dichromazija). Žmonių, kurie visiškai neskiria spalvų (monochromazija), pasitaiko labai retai.

Atsižvelgiant į tai, kokią spalvą žmogus blogiau skiria, gali būti tokie anomalinės trichromazijos tipai: protanomalija (blogai skiria rau­doną spalvą), deuteranomalija (blogai skiria žalią spalvą) ir tritanomalija (blogai skiria violetinę spalvą).

Dichromazija taip pat būna trijų tipų:

• protanopija;
• deuteranopija;
• tritanopija.

Įgimta spalvų jutimo patologija visuomet būna abiejų akių, kitos regos funkcijos esti normalios.

Įgyti spalvų jutimo sutrikimai būna susirgus tinklainės, regos nervo ir centrinės nervų sistemos ligomis. Tuomet gali sutrikti vienos ar abiejų akių spalvų jutimas (dažniausiai žmogus neskiria visų trijų spalvų), būna ir kita regos funkcijų patologija. Be to, įgyta spalvų jutimo patologija gali keistis ligos eigoje.

Įgytas spalvų jutimo sutrikimas būna ir tuomet, kai žmogus bespalvius daiktus mato spalvotus, chromatopsia. Beveik visada — tai laikinas reiš­kinys. Pvz., žmogus gali matyti mėlyną spalvą, cyanopsia, po kataraktos ekstrakcijos.

Kaip nustatyti spalvų jutimo sutrikimą. Tai labai svarbus profesinės atrankos ir karinės ekspertizės etapas. Žmonės su įgimta spalvų jutimo pa­tologija niekuo nesiskundžia, net patys apie savo ydą nežino. Spalvų skyrimo klaidas galima nustatyti tik tam tikromis sąlygomis.

Tiriant spalvų jutimą, naudojami du svarbiausi metodai:

• specialios pigmen­tinės lentelės;
• spektriniai aparatai — anomaloskopai. Mūsų Respublikoje naudojamos J. Rabkino polichromatinės pigmentinės len­telės (IV pav.). Jomis galima nustatyti ne tik spalvų jutimo sutrikimo pa­vidalą, bet ir jo laipsnį. Lentelės sudarytos remiantis šviesumo ir sotumo lyginimo principu. Kiekviena lentelė sudaryta iš pagrindinės ir papildomos spalvos skritulėlių. Iš įvairių šviesumo ir sotumo pagrindinės spalvos skri­tulėlių sudaryti skaičiai arba figūros (trikampiai, kvadratai, apskritimai), kuriuos skiria normalus trichromatas ir kurių nemato spalvų neskiriantis žmogus, nes jis negali atskirti tonų ir lygina pagal sotumą. Kai kuriose lentelėse yra paslėpti skaičiai ir figūros, kuriuos mato tik spalvos neski­riantis žmogus.

Gydytojas ligonį tiria dieną. Tiriamasis sodinamas nugara į langą 1 m atstumu nuo lentelės. Okulistas paeiliui rodo lenteles ir prašo pasakyti, kokius ženklus pacientas mato. Vienos lentelės ekspozicija — 2—3 sek. Pirmosios dvi lentelės yra kontrolinės. Jas turi matyti visi žmonės. Rodant kontrolines lenteles, tiriamajam paaiškinamas jo uždavinys. Gydytojas re­gistruoja paciento atsakymus į kiekvieną lentelę, po to sugretina su lente­lės priede esančiais nurodymais. Šitaip galima nustatyti aklumą spalvoms arba spalvų anomalijos laipsnį.

Tiksliausias spektrinis spalvų jutimo tyrimas yra anomaloskopija. Anomaloskopo veikimo principas — tai dviejų spalvų laukų lyginimas. Vienas laukas yra geltonos spalvos su kintamu šviesumu, kitas — apšvies­tas raudonais ir žaliais spinduliais. Šio lauko toną tiriamasis gali keisti nuo ryškiai raudono iki ryškiai žalio. Maišydamas raudoną ir žalią spalvas, pacientas turi gauti geltoną spalvą, kuri pagal toną ir šviesumą atitinka kontrolinį lauką. Normalūs trichromatai lengvai sprendžia šį uždavinį, o žmonės su spalvų jutimo patologija — suklysta.