Regos organo funkcijos

Tinklainė yra šviesai jautrus (fotorecepcinis) dangalas. Joje atsiranda daikto vaizdas. Per regos nervą ir takus dirginimas (daikto vaizdas) pasiekia smegenų žievę. Regos centrai yra smegenų pakaušinės skilties pentino plyšyje, fissura calcarina.

Adekvatus regos organui (tinklainei) dirgiklis yra šviesa. Šviesa yra elektromagnetinės bangos. Radijo bangos, rentgeno spinduliai taip pat yra elektromagnetinės bangos, tačiau skiriasi nuo šviesos bangos ilgiu ir dažniu. Žmogaus akis kaip šviesą priima nuo 380 iki 760 µm (vienas milimikronas yra viena milijoninė milimetro dalis) elektromagnetines bangas. Toks jutimo diapazonas susijęs su fotoreceptorių prisitaikymu matyti saulės spektrą.

Regos aktas yra sudėtingas, ne visiškai ištirtas neurofiziologinis procesas.

Regos aktas susideda iš keturių svarbiausių etapų:

1. Atsispindėję nuo daikto, į kurį žiūrime, spinduliai, akies optinių terpių (ragenos, lęšiuko) veikiami, lūžta ir susikerta fotoreceptoriuose. Vadinasi, tinklainėje susidaro tikras, bet atvirkščias (inversinis) daikto vaizdas.

2. Veikiant šviesos energijai, fotoreceptoriuose (kūgeliuose ir stiebe­liuose) vyksta sudėtingas procesas, kuriame skiriamos trijų rūšių reakcijos:

• retinomotorinės reakcijos reguliuoja fotoreceptorių apšvieti­mo intensyvumą. Šių reakcijų esmė — tai labai sudėtingi stiebelių, kūge­lių ir pigmentinio epitelio ataugų judesiai;
• fotocheminės reakcijos — veikiant šviesai, regos purpuras — jodopsinas kūgeliuose ir rodopsinas stiebeliuose suskyla į sudėtines dalis: proteiną ir retineną (karotinoidų grupės dažomąją medžiagą), iš kurio pasigamina vitaminas A. Tamsoje jam susijungus su proteinu, vėl susi­daro regos purpuras;
• elektrinės reakcijos — vykstant fotocheminėms reakcijoms, tin­klainėje keičiasi jonų būklė, atsiranda biologinės srovės, kurios su­skelia nervinius impulsus fotoreceptoriuose.

3. Impulsai,atsiradę fotoreceptoriuose, perduodami nervinėmis skaidulomis į smegenų žievės regos centrus.

4. Žievės centruose nervinio impulso energija virsta regos pojūčiu. Iki šiol mokslininkams neaišku, kaip visa tai įvyksta.

Suprantama, kad akis yra distancinis receptorius, informuojantis apie išorinį pasaulį betarpiškai su juo nekontaktuodamas. Apie 70% informa­cijos žmogus gauna regos organo dėka.

Šviesos jutimas yra visų regos organo funkcijų pagrindas. Tinklai­nės funkcinė geba yra skirtinga įvairiose jos vietose. Geriausio matymo vieta tinklainėje yra geltonoji dėmė ir ypač centrinė duobtė, ku­rioje yra tik neuroepitelis ir labai diferencijuoti kūgeliai. Sveikam žmogui daikto vaizdas atsispindi centrinėje  duobutėje. Kuo toliau nuo centro projektuojamas daikto vaizdas, tuo jis mažiau ryškus.

1868 m. M. Šulce, remdamasis tuo, kad naktinių gyvūnų tinklainė daugiausia sudaryta iš stiebelių, o dieną aktyvių gyvūnų — iš kūgelių, padarė prielaidą apie dvejopą regos prigimtį, t. y. dieną regėjime dalyvauja kūgeliai, o naktį — stiebeliai. Stiebeliai yra labai jautrūs šviesai, bet nejautrūs spalvoms. Kūgeliai jautrūs spalvoms, bet mažiau jautrūs šviesai, t. y. jie funkcionuoja tik esant geram apšvietimui.

Yra penkios regėjimo funkcijos:

• centrinis regėjimas (formos juslė);
• spalvų jutimas;
• periferinis regėjimas;
• šviesos jutimas;
• abiakis (erdvinis) regėjimas.