Akių ligos
Tyrimas apšviečiant iš šono
Po išorinės apžiūros akį reikia tirti apšvieciant iš šono (židinio atstumu) (22 pav.). Tai atliekama šitaip. Tamsiame kambaryje stalinė lempa statoma ligoniui iš kairės pusės, truputį į priekį — 40—50 cm atstumu, ligonio akių lygyje. Gydytojas atsisėda prieš ligonį ir ligonio galvą nukreipia į šviesos šaltinį. Dešinės rankos nykščiu ir rodomuoju pirštais gydytojas ima 13,0 ar 20,0 dioptrijų lęšį. Kitus pirštus laiko atrėmęs į ligonio veidą. Lęšiu sugaunamas lempos šviesos spindulys ir koncentruojamas tiriamoje vietoje. Lęšį reikia laikyti nuo tiriamos vietos 7—8 ar 5—5,5 cm atstumu (židininis apšvietimas) ir iš šono (šoninis apšvietimas) statmenai įsivaizduojamai lempos linijai. Šiuo būdu stipriai apšviestoje vietoje galima gerai įžiūrėti tokius pakitimus, kurių nematyti apžiūrint išoriškai.
Norint gerai įžiūrėti smulkius pakitimus, galima taikyti kombinuotą (dviejų židinių) tyrimą. Tuomet tiriama vieta apšviečiama kaip ir šoniniame apšvietime, o kairiąja ranka 13,0 dioptrijų lęšis laikomas 7 cm nuo tiriamos vietos. Vadinasi, tiriamos vietos vaizdas padidinamas. Apšvieciant iš šono, galima tirti junginę, odeną, rageną, priekinę kamerą, rainelę ir vyzdį. Lęšiukas šoninėje šviesoje matyti tik jam sudrumstėjus.
Tiriant odeną, reikia atkreipti dėmesį į šias jos savybes:
- spalvą;
- paviršių;
- kraujagysles.
Apžiūrint rageną, reikia įvertinti:
- jos dydį;
- paviršiaus sferiškumą, lygumą ir blizgesį;
- skaidrumą;
- jautrumą (jautrumo tyrimas aprašytas kitame poskyryje).
Tiriant priekinę kamerą, reikia įvertinti:
- jos gylį;
- turinio skaidrumą. Priekinės kameros gylis centre yra 3,0—3,5 mm, o jos turinys (sveiko žmogaus) skaidrus.
Apžiūrint rainelę, reikia atkreipti dėmesį į:
- jos spalvą (lyginant su antrąja akimi);
- reljefo ryškumą; 3) storį;
- padėtį arba santykį su gretimomis akies dalimis;
- rainelės vyzdinį kraštą.
Tiriant vyzdį, reikia nustatyti:
- jo vietą;
- formą;
- dydį;
- spalvą;
- judrumą (reakciją į šviesą, akomodaciją, konvergenciją). Sveikos akies vyzdys yra rainelės centre, apskritos formos, 2—4 mm skersmens, juodos spalvos, jo reakcijos į šviesą (tiesioginė ir netiesioginė), į konvergenciją ir akomodaciją (nesergant) yra ryškios.
Tiriant vyzdžių reakcijas į šviesą, ligonį reikia sodinti veidu į langą ir liepti žiūrėti tolyn. Tuo metu abi akis okulistas uždengia delnais. Truputį palaukus, atidengiama viena, paskui antra akis ir reikia stebėti ar susitraukė apšviestos akies vyzdys (tiesioginė reakcija). Vėliau uždengiama tik viena akis ir vėl atidengiama, o žiūrima į antrosios akies vyzdį (netiesioginė reakcija). Tamsiame kambaryje vyzdžių reakciją į šviesą galima tirti naudojant židininį apšvietimą.
Tirdamas reakciją į konvergenciją ir akomodaciją, gydytojas prašo ligonį žiūrėti į tolį, po to į arti esantį daiktą. Abiejų akių vyzdžiai susitraukia. Ši reakcija nesusijusi su šviesa, gali būti ir aklam žmogui.
Vyzdys nereaguoja į šviesą, kai bet kurioje reflekso lanko vietoje yra patologinis procesas. Atvejai gali būti tokie:
1. Reflekso įcentrinio laido patologija. Tuomet yra:
- amaurozinis vyzdžio nejudrumas. Apšvietus akląją akį, nėra tiesiogines ir netiesiogines vyzdžio reakcijos, apšvietus sveikąją akį, — abiejų akių vyzdžiai susitraukia. Beje, abu vyzdžiai reaguoja į konvergenciją ir yra normalaus skersmens;
- abipusis amaurozinis vyzdžio nejudrumas. Kai abi akys aklos, abu vyzdžiai į šviesą nereaguoja, o į konvergenciją reaguoja.
2. Reflekso išcentrinio laido patologija. Tuomet būna absoliutus vyzdžio nejudrumas. Vyzdys nereaguoja nei į šviesą, nei į konvergenciją, jis platus ir akomodacijos gali nebūti. Tokią akį apšvietus, antrosios vyzdys susitraukia. Absoliutus vyzdžio nejudrumas gali būti ir abipusis.
3. Reflekso lanko jungties patologija. Šiuo atveju būna refleksinis vyzdžio nejudrumas. Vyzdys į šviesą nereaguoja, o į konvergenciją — reaguoja. Refleksinis vyzdžio nejudrumas paprastai būna abipusis. Vyzdžiai siauri, netaisyklingos formos ir nevienodo skersmens, anisocoria.