Išorinė apžiūra

Ligonio tyrimą reikia pradėti nuo to momento, kai jis įeina į okulisto ka­binetą. Reikia atkreipti dėmesį į ligonio elgesį, eiseną, galvos padėtį, žvil­gsnio kryptį. Vieni ligoniai įeina užmerkę akis, užsidengę jas delnu: jie bijo šviesos dėl kokios nors ūmios akies priekinės dalies ligos (pvz., keratito, ragenos traumos). Kiti ligoniai įeina rankas atkišę į priekį, galvą pakėlę aukštyn, plačiai atmerkę akis, dairydamiesi į šalis. Jie tarytum ieš­ko šviesos. Tokie ligoniai, matyt, yra apakę dėl šviesos recepcinio aparato ligos.

Pasodinęs ligonį veidu į šviesą, gydytojas pirmiausia paklausia, kuo pacientas skundžiasi. Kai kurie ligonio skundai yra ypač būdingi kuriai nors ligai. Pavyzdžiui, šviesos baimė, blefarospazmas, ašarojimas būdingi ragenos ar uogenos priekinės dalies patologijai. Staigus apakimas būdin­gas šviesos jutimo aparato ūmioms ligoms (pvz., ūmiam tinklainės cen­trinės arterijos nepraeinamumui). Atsiminkite, kad panašūs skundai gali būti tiek sergant akių, tiek ir kitomis organizmo ligomis. Pavyzdžiui, regė­jimas gali pablogėti ligoniams, kurie serga katarakta, glaukoma, tinklai­nės ir regos nervo ligomis, hipertonine liga, cukriniu diabetu ir kt.

Geriausia anamnezę rinkti dviem etapais:

• detalizuoti ligonio skundus,
• po objektyvaus tyrimo patikslinti anamnezę.

Pirmajame etape svarbu atkreipti dėmesį į ligos pradžią. Lėtinių ligų atvejais ligoniai dažniausiai ligos pradžia nusako tą momentą, kai paste­bėjo regos sutrikimą. Reikia stengtis išsiaiškinti, ar anksčiau nebuvo kokių nors kitų simptomų.

Labai svarbu nustatyti ligos pradžios pobūdį: ar ligonis susirgo staiga, ar pamažu, ar prieš ligą nebuvo kenksmingų išorinių faktorių, pavyzdžiui, cheminio, terminio, spindulinio bei mechaninio poveikio. Reikia paklausti ligonį, ar jis anksčiau nesirgo kokia nors akių ar kita liga.

Kalbėdami su ligoniu, atkreipkite dėmesį į jo darbo ir buities sąlygas: ką jis konkrečiai dirba, ar nėra kenksmingų faktorių darbe, koks gyvenimo būdas, mityba, dienos režimas ir kt.

Reikia išsiaiškinti, kokiomis ligomis serga ar sirgo ligonio artimiausi giminės (tėvai, broliai, seserys), nes yra daug paveldimų akių ligų.

Antrąjį anamnezės rinkimo etapą geriausiai atlikti po objektyvaus tyrimo, kai nustatyta diagnozė. Ligonio papildoma apklausa padeda iš­siaiškinti svarbiausius jo ligos ir gyvenimo momentus.

Būtinai paklauskite ligonį, ar jis turi žalingų įpročių (rūko, vartoja al­koholį) ir jeigu jis tuos įpročius turi, reikia įtikinamai paaiškinti, kad jie kenkia akims ir visam organizmui.

Regos išorinė apžiūra

Išorinė ligonio apžiūra atliekama natūralioje dienos šviesoje arba naudo­jant dirbtinį apšvietimą. Ligonis sodinamas veidu į šviesą, gydytojas atsi­sėda prieš ligonį.

Pirmiausia apžiūrimi vokai tokiu nuoseklumu:

• vokų plyšys ir jo forma;
• vokų forma;
• vokų padėtis;
• vokų odos spalva;
• vokų odos paviršiaus pakitimai;
• kremzlės ir jos liaukų būklė;
• vokų krašto būklė;
• blakstienos;
• vokų judrumas ir jautrumas.

Vėliau apžiūrima ašarų maišelio ir ašarų liaukos sritis, ašarų akučių padėtis ir būklė. Įvertinama akies obuolių padėtis akiduobėje.

Akies obuolio junginė apžiūrima paprašius ligonį žiūrėti įvai­riomis kryptimis. Norint apžiūrėti vokų junginę, vokus reikia išversti. Išversdamas apatinį voką, gydytojas prašo ligonį žiūrėti aukštyn. Dešinės ar kairės rankos nykščiu, kurio viršūnė yra prie voko krašto, voką patrau­kia žemyn. Traukiant žemyn išorinį ar vidinį voko kraštą, apžiūrima jungi­nė ir apatinis skliautas. Išversti viršutinį voką yra sunkiau. Tai galima padaryti abiejų rankų pirštais, stikline lazdele ar vokų laikikliu. Norėdamas apžiūrėti viršutinio voko junginę, okulistas prašo ligonį žiūrėti žemyn, o kairės rankos nykščiu voką truputį patraukia aukštyn (20 pav.), dešinės rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu paima blakstienas ir voko kraštą. Tuomet kairioji ranka yra laisva, o dešiniąja ranka vokas patraukiamas žemyn ir į priekį. Paskui kairės rankos nykščiu spaudžiamas voko kremz­lės viršutinis kraštas, o dešiniąja ranka apatinis voko kraštas keliamas į viršų. Kairės rankos nykštys fiksuoja išverstą voką, o dešinė lieka laisva įvairioms manipuliacijoms. Vietoje kairės rankos nykščio galima naudoti stiklinę lazdelę arba vokų laikiklį. Paburkusio viršutinio voko išversti dažniausiai nepavyksta, beje, ši procedūra gali jį traumuoti.

Tiriant junginę, reikia įvertinti šias jos savybes:

• • spalvą;
  • storį;
  • paviršių;
  • skaidrumą;
  • sekreto kiekį ir pobūdį

Esant ašarų aparato patologijai, reikia taikyti tyrimo metodus, kurie aprašyti kituose skyriuose.

Akies obuolį reikia apžiūrėti pirmiausia, ypač atkreipti dėmesį į jo dydį (lyginant abu akies obuolius).

Akies obuolio padėtis akiduobėje ir nesergant gali būti įvairi. Išsekusių asmenų akys paprastai būna giliai akiduobėje, nutukusių — tarsi pastumtos į priekį. Esant patologiniam procesui akiduobėje (kraujosruvai, emfizemai, navikui, flegmonai ir kt.), akies obuolys gali būti išstumtas iš akiduobės.

Kai akies obuolys iš akiduobės išstumtas, tokią patologiją vadiname išverstakumu (exophthalmus), o kai įvirtęs į akiduobę — įkritu­siomis akimis, (enophthalmus). Abiem atvejais reikia nustatyti akies padėtį akiduobėje. Tam naudojamas prietaisas egzoftalmometras (21 pav.), o tyrimo metodika vadinama   egzoftalmometrija.

Egzoftalmometras sudarytas iš horizontalaus strypo, ant kurio pažy­mėti milimetrai ir kurio galuose yra po du veidrodėlius, sudėtus 45° kampu. Prietaisas tvirtai pridedamas prie abiejų akiduobių išorinių kraštų. Apati­niame veidrodėlyje nustatoma ragenos viršūnė, viršutiniame — skaičius, kuris rodo, kiek milimetrų ragena yra į priekį nuo egzoftalmometro prisi­lietimo taško (akiduobės išorinio krašto). Reikia sužinoti ir atstumą tarp akiduobių kraštų tyrimo metu, nes tai labai svarbu darant pakartotinius tyrimus.

Sveiki akies obuoliai būna išsikišę iš akiduobių 17—19 mm. Normalus skirtumas tarp abiejų akių — 1,5—2 mm.