Oftalmoskopija

Tai akies dugno apžiūra su oftalmoskopu.

Tirti oftalmoskopu galima dviem būdais:

• atvirkščiu vaizdu (atvirkštinė oftalmoskopija), kai matyti at­virkščias akies dugnas;
• tiesioginiu vaizdu (tiesioginė oftalmoskopija), kai matyti tiesioginis akies dugno vaiz­das.

Atvirkštinė oftalmoskopija at­liekama tamsiame kambaryje veidrodiniu oftalmoskopu ir 13,0 dioptrijų iškiliu lęšiu (23 pav.). Šviesos šaltinis (100 W elektros lemputė) yra ligoniui iš kairės ir truputį už nugaros, ligonio akių lygyje. Atstumas tarp gydytojo ir ligonio — 40—60 cm. Gydytojas laiko oftalmosko­pą dešinėje rankoje prie savo dešinės akies, įrėmęs į viršutinį akiduobės kraštą. Kairėje rankoje gydytojas laiko 13,0 dioptrijų iškilą lęšį. Nukreipus oftalmoskopu šviesos pluoštą į akį, vyz­dys nušvinta raudona šviesa. Tuomet gydytojas prideda lęšį 7—8 cm ats­tumu (židininis lęšio nuotolis) nuo ligonio akies. Lęšį gydytojas laiko kai­rės rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu, kitus pirštus atremia į ligonio kaktą virš antakio. Spinduliai nuo oftalmoskopo turi eiti statmenai lęšiui. Išeinantys iš akies spinduliai, praėję pro lęšį, susikerta tarp lęšio ir oftal­moskopo (7—8 cm nuo lęšio). Atrodo, kad akies dugno vaizdas tarsi kabo ore. Vadinasi, gydytojas turi žiūrėti ne į vyzdį, o 7—8 cm prieš lęšį.

Vaizdas būna padidintas 4—6 kartus ir atvirkščias tik tų akies dugno dalių, nuo kurių atsispindėjo spinduliai. Tai, kas gydytojo matomame akies dugno vaizde yra apačioje, iš tikrųjų yra tiriamos dugno vietos viršu­je ir pan.

Pastaraisiais metais pradėta taikyti atvirkštinė binokulinė oftal­moskopija. Oftalmoskopą gydytojas fiksuoja ant savo kaktos. Iškiliais 15,0, 20,0, 30,0 dioptrijų lęšiais galima iš karto pamatyti visą užpakalinę akies dugno sritį arba kai kurias jos dalis. Atvirkštinės oftalmoskopijos metu gydytojas mato ne akies dugną, bet jo vaizdą.

Tiesioginei akies dugno apžiūrai naudojama oftalmoskopija tiesioginiu vaizdu (24 pav.). Šį tyrimą galima palyginti su kambario apžiūra pro rakto skylutę. Tiesioginei oftalmoskopijai atlikti dažniausiai naudojamas rankinis elektrinis oftalmoskopas. Šiame oftalmoskope šviesos šaltinis yra specialiai įmontuota lemputė. Gydytojas su oftalmosko­pu priartėja prie ligonio akies per keletą centimetrų. Ligoniui dešiniąją akį gydytojas oftalmoskopuoja savo dešiniąja akimi, kairiąją — kairiąja. Rankiniame elektriniame oftalmoskope yra diskas, kuriame įmontuoti įvairios laužiamosios galios teigiami ir neigiami lęšiai. Jie reikalingi gydy­tojo ir ligonio refrakcijos ydų korekcijai oftalmoskopuojant. Akies dugno vaizdas būna padidintas 13—16 kartų.

Tiesioginei oftalmoskopijai dar yra naudojamas didysis berefleksinis oftalmoskopas. Jis padeda gauti stereoskopinį vaizdą.

Akies dugno pakitimų diferencinei diagnostikai galima taikyti oftalmochromoskopiją. Oftalmochromoskopijos metodas atitinka tiesio­ginės oftalmoskopijos metodą rankiniu elektriniu oftalmoskopu, tik oftalmochromoskope yra įmontuoti spalvų filtrai, kuriuos naudojant akies dugną galima matyti nuspalvintą atitinkama spalva.

Nepriklausomai nuo oftalmoskopijos metodo akies dugną reikia ap­žiūrėti tam tikru nuoseklumu. Iš pradžių reikia apžiūrėti regos nervo diską, vėliau dugno periferines dalis (paprašius ligonį žiūrėti įvairio­mis kryptimis) ir paskiausiai — geltonąją dėmę. Regos nervo diskas yra į nosies pusę nuo geltonosios dėmės, kuri yra centre. Todėl, oftalmoskopuojant atvirkščiu vaizdu dešiniąja akimi ligonio dešiniąją akį, pasta­rasis privalo žiūrėti per plaštaką nuo gydytojo dešinės ausies, o norint pa­matyti ligonio kairės akies regos nervo diską, šis turi žiūrėti pro kairiąją gydytojo ausį. Vadinasi, norint pamatyti regos nervo diską toje pusėje, kur gydytojas laiko oftalmoskopą, ligonis turi žiūrėti per plaštaką nuo au­sies, o kitoje pusėje — pagal gydytojo ausį. Geltonoji dėmė bus matyti tuomet, kai ligonis žiūrės tiesiai į oftalmoskopo skylutę.