kainos Kainos
gydytojai Gydytojai
Skambinti Skambinti
Registracija Registracija

Akių ligos

Oftalmologijos istorija

102_small

Oftalmologija (ophthalmos — akis, logos — mokslas) yra mokslas apie regos organo sandarą, funkcijas, ligas, jų profilaktiką ir gydymą. Rega teikia svarbiausią informaciją apie mus supančią aplinką. Yra ligų, nuo kurių žmogus nemiršta, bet apanka, negali dirbti įprasto darbo, tampa invalidu.

Oftalmologijos pradai sutinkami akmens amžiaus periode. Pirmosios priemonės, naudojamos akių ligų gydymui, buvo nuskausminančios medžiagos (pavyzdžiui, Brazilijoje kai kurių vijoklinių augalų sultys). Manoma, kad akmens amžiaus periodui priklauso ir specialūs akiniai nuo saulės ir sniego. Tokie akiniai buvo naudojami Tolimojoje Šiaurėje ir Tibete. Tai pirmoji profilaktikos priemonė, apsauganti nuo ultravioletinių spindulių kenksmingo poveikio. Pirmykštės bendruomeninės santvarkos pabaigoje atsirado liaudies medicina. Tuomet akių gydymui jau buvo naudojamos neorganinės ir organinės medžiagos (dažniausiai augalų sultys, trintos daržovės ir vaisiai).

Seniausios oftalmologijos žinios rastos Egipte. Kasinėjant kapavietes, aptikti akių gydymo reikmenys. Jų amžius apie 4400 metų. Pirmuoju okulistu laikomas faraono gydytojas Pepi Ank Iri, kuris gyveno apie 1600 m. pr. m. e. Medicinos papirusuose aprašytas ašarojimas, ragenos drumstys, žvairumas.

Senovės Indijos sanskritų tekstuose išdėstytas gydytojų Sušrutos ir Charaki mokymas apie akių ligas (400—250 m. pr. m. e.), nagrinėjama akies anatomija. Pasak jų, šviesos jutimo organas — lęšiukas. Paminėtos 76 akių ligos. Buvo manoma, kad akių ligų priežastys — kūno skysčių pakitimai. Senovės Kinijoje aprašomos 108 akių patologijos rūšys, akupunktūra ir prideginimai, nepraradę reikšmės iki šių dienų.

Geriausias senovės graikų gydytojas buvo Hipokratas (460—372 m. pr. m. e.). Jo darbuose yra naivus akies sandaros aprašymas ir užuominos apie 20 akių ligų. Akių gydymui Hipokratas naudojo tik šiltus pavilgus. Tuomet buvo daromos keturios operacijos: junginės nugrandymas, jos išpjovimas, operacija prieš trichiazę ir hipopiono išleidimas. Graikijoje atsirado ir pirmosios regėjimo teorijos. Platonas (427—347 m. pr. m. e.) galvojo, kad regėjimas atsiranda iš dviejų šviesų susijungimo: einančios iš akies ir patenkančios į akį dienos šviesos. Šią teoriją paneigė Aristotelis (384—322 m. pr. m. e.). Jis teigė, kad šviesa yra judėjimas, išeinantis iš šviečiančio daikto ir pro skaidriąsias terpes pasiekiantis skaidrų akies skystį, Dėl to akis ir jaučia šviečiantį daiktą.

Romos imperijoje Kornelijus Celsas (25—50 m. pr. m. e.) aprašė akių ligas ir operacijas. Jis pirmas Europoje aprašė kataraktos reklinaciją.

Senovės Rusijoje jau buvo gydytojai profesionalai, kurie gydė išorines akių ligas. Novgorodo gydytojai pirmieji Europoje vištakumui gydyti naudojo žalias menkės kepenis. Neabejotina, kad toks gydymas yra racionalus.

Nuo IX iki XIV mūsų eros amžiaus oftalmologija labai išsivystė arabų šalyse. Jų oftalmologinėje literatūroje minima apie 60 autorių, parašyta 12 akių ligų vadovų, daug traktatų. Pirmas mokslinis darbas — akių ligų vadovas — buvo „Knyga apie akį dešimtyje pokalbių“, kurią parašė Chunainas ben Ischakas, žinomas Joanicijaus vardu. Knygoje aprašoma akies anatomija ir fiziologija, regėjimo teorija, bendra patologija ir akių ligų gydymas.

Vidurinėje Azijoje IX—X a. garsiausiu kultūros centru tapo Buchara. Vienas žymiausių pasaulio istorijoje filosofų ir gydytojų buvo Abu Ali Ibn Sina (980—1037), Europoje vadinamas Avicena. Svarbiausias jo kūrinys — „Medicinos kanonas“. „Kanono“ trečiame tome sistemingai aprašyta akis ir akių ligos. Avicena rašė, kad kai kurie gydytojai daro ne kataraktos reklinaciją, bet pjauna rageną ir pašalina drumstą lęšiuką. Jis nurodė, kad tokia operacija yra pavojinga, nes gali ištekėti akies baltymas (stiklakūnis). Traktate apie regėjimą Avicena nurodo, kad nuomonė apie spindulių išėjimą iš akies yra grynas absurdas ir ją paneigia loginiais samprotavimais.

Didelę reikšmę oftalmologijos raidai turėjo Johanas Kepleris (1571—1630). Jis išdėstė naują regėjimo teoriją, kuri iš dalies pripažįstama ir dabar. Kepleris nurodė, kad šviesai jautrus elementas akyje yra tinklainė. Geriausio regėjimo vieta — tinklainės centras.

Pirmasis užsienietis oftalmologas Rusijoje buvo D. Brunas (dirbęs Rusijoje nuo 1628 ar 1629 m. iki 1651 m.). Pirmuoju rusų oftalmologu laikomas Fiodoras Dorofejevas (nuo 1664 m.). Jis gydė didikus ir sužeistus į akis karius.

Labai svarbų atradimą padarė Žakas Davielis (1696—1762), kuris 1745 m. balandžio 8 d. atliko pirmąją kataraktos ekstrakciją. Prasidėjo nauja akių ligų chirurginio gydymo era.

Iki XVIII a. Rusijoje praktiškai nebuvo savų gydytojų. Todėl 1783 m. Peterburge buvo įsteigta Medicinos chirurgijos mokykla. Šioje mokykloje pirmą kartą Europoje akių ligos buvo išskirtos į atskirą discipliną (skaitė J. Morenheimas, vėliau K. Brandau, I. Bušas).

XIX a. antroje pusėje oftalmologija ėmė labai sparčiai vystytis. Tam turėjo įtakos svarbūs fizikos, chemijos, technikos atradimai. Hermanas Helmholcas (1821—1894) 1851 m. išspausdino nedidelį kūrinį (43 psl.), kuriame aprašė specialų veidrodį (oftalmoskopą), su kuriuo galima matyti akies dugną. Tai buvo perversmas oftalmologijoje. Prancūzas Kiunje 1873 m. pasiūlė skiaskopiją. A. Grefe (1828—1870) — garsiausias tų laikų oftalmologas — aprašė akies išorinių raumenų fiziologiją ir paralyžių, akipločio patologiją, tinklainės centrinės arterijos emboliją, iridektomiją esant glaukomai, linijinę kataraktos ekstrakciją ir pasiūlė specialų peilį kataraktos operacijai. Olandas F. Dondersas (1818—1889) sukūrė mokslą apie refrakcijos anomalijas ir akomodaciją. Snelenas 1862 m. pasiūlė lenteles regos aštrumui tirti. J. Hiršbergas (1885) pritaikė magnetą akies krislams šalinti.

XIX a. Rusijos oftalmologija tampa savarankiška, steigiamos akių ligų katedros, ginamos disertacijos, kuriamos mokslinės draugijos. Pirmoji Rusijoje akių ligoninė buvo atidaryta 1805 m. Maskvoje. 1812 m. ji sudegė, bet vėl buvo atstatyta ir 1826 m. pradėjo priiminėti ligonius. Naujai ligoninei 30 metų vadovavo P. Briuse (1793—1857), kuris padarė virš 14 000 akių operacijų. Akių ligoninė Peterburge buvo atidaryta 1806 m. Vienas šios ligoninės organizatorių buvo italas I. Raineris (1759—1835).

Žinių apie oftalmologijos dėstymą Rusijoje randama nuo XIX a. Pirmasis autoritetingas oftalmologijos dėstytojas Medicinos chirurgijos akademijoje buvo I. Bušas (1771—1843). Šioje įstaigoje 1818 m. buvo įsteigta pirmoji savarankiška oftalmologijos katedra. Jai vadovavo I. Hrubi. Tartu universitete iš pradžių oftalmologiją dėstė chirurgai, tarp jų ir N. Pirogovas. Jis darė akių operacijas. Kijevo universitete (įkurtas 1833 m., o Medicinos fakultetas — 1840 m.) oftalmologijos kursą skaitė V. Karavajevas.

XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje Rusijoje vyko oftalmologijos reforma, Visuose senuose universitetuose akių ligos buvo išskirtos į atskirą discipliną. Vienas garsiausių to meto oftalmologų buvo Maskvos universiteto profesorius A. Maklakovas (1837—1895). Jis išrado tonometrą akispūdžiui matuoti.

Peterburgo Medicinos chirurgijos akademijos oftalmologijos katedrai vadovavo E. Junge (1832—1898), vėliau V. Dobrovolskis (1838­—1904). Kazanės universitete dirbo garsus oftalmologas J. Adamiukas (1839—1906), parašęs apie 100 mokslinių darbų. Kijeve — A. Ivanovas (1836—1880), kurio darbai akies histologijos klausimais pelnė jam pasaulinę šlovę. Tartu universiteto pirmasis oftalmologijos profesorius buvo H. Etingenas (1826—1879), Odesoje pirmasis oftalmologijos katedros vedėjas buvo S. Golovinas (1876—­­1931), nuo 1911 m. V. Filatovas, vėliau S. Kalfa.

XX a. sparčiai formavosi oftalmologijos mokslas. A. Gulštrandas (1862—1930) išrado plyšinę lempą ir pasiūlė naują tyrimo metodiką — biomikroskopiją. Buvo atrasti antibiotikai, hormonai, fermentiniai prepa­ ratai, pritaikytas ultragarsas, elektrofiziologiniai tyrimai, keratoplastika, akies mikrochirurgija.

Dideli ir V. Odincovo (1876­—1938) nuopelnai oftalmologijai. Jis parašė vadovėlį, taip pat darbus iš akių patologinės anatomijos, glaukomos. V. Archangelskis (1897—1973) parašė apie 100 mokslinių darbų, akių ligų vadovėlį. Gerai žinomi B. Poliako (1899—1971) darbai, skirti ašarų nutekėjimo patologijai, glaukomai, akių traumatizmui, oftalmologinės pagalbos organizavimui karo metu sužeistiems žmonėms. Ryškų pėdsa­ ką oftalmologijoje paliko K. Orlovas (1875­—1952), parašęs apie 60 mokslinių darbų (oftalmoonkologija, patologinė anatomija). V. Čirkovskis (1875—1956) svarbiausią dėmesį skyrė trachomai, M. Averbacho (1872­—1944) mokslinės veiklos pagrindinės problemos buvo refrakcijos anomalijos, glaukoma ir regos organo traumos. Geras organizatorius ir puikus praktikas buvo L. Hiršmanas (1839—1921), dirbęs Charkove.

Ypatingai didelę reikšmę oftalmologijos raidai turėjo V. Filatovas (1875­—1956) ir jo mokykla. Jo pastangomis 1936 m. Odesoje įkurtas Akių ligų ir audinių terapijos mokslinio tyrimo institutas, kuriam V. Filatovas vadovavo nuo pat įkūrimo iki mirties. Svarbiausi V. Filatovo darbai yra ragenos transplantacija, plastinės operacijos („apvalus stiebas“) ir audinių terapija. V. Filatovas paruoše daug talentingų mokslininkų (N. Pučkovskaja, S. Kalfa, V. Ševaliovas, V. Voino-Jaseneckis, G. Legeza). Gerai žinomi N. Pučkovskajos darbai apie keratoplastiką, rekonstrukcinę oftalmochirurgiją, oftahnogeriatriją ir kt.

Didelių nuopelnų oftalmologijai turi T. Jeroševskis (1902—1984) — ilgametis Kuibyševo medicinos instituto Akių ligų katedros vedėjas. Tai buvo puikus pedagogas, klinicistas, talentingas mokslininkas. Reikš­ mingiausi jo darbai apie glaukomą. M. Krasnovas žinomas savo darbais akių mikrochirurgijos srityje. Glaukomos problemą sėkmingai sprendžia A. Nesterovas, dirbtinio lęšiuko implantaciją — S. Fiodorovas, akių traumų — R. Gundorova, oftalmoonkoIogijos — A. Brovkina, L. Terentjeva. Reikšmingi yra V. Volkovo darbai (glaukoma, trumparegystė, karo oftalmologijos problemos).